11-ojo mėnesio Augusto pasiekimai ir vienas mamos nusivylimas

11 mėnesių ir vis dar nei vieno savarankiško žingsnelio. Mano super sūnus dėl to nei kiek nesijaudina – ropoti jam kur kas smagiau. O aš, prisipažįstu, jaučiu šiokį tokį kartėlį. 

Kad ir kaip mamos įtikinamai bekalbėtų – „nėra kur skubėti“, „jis pats žino, kada bus pasiruošęs“, „nereikia raginti“ – jos vistiek slapta trokšta, kad tai jų mažyliai būtų visame kame pirmi.

Pirmas iš bendraamžių ne tik pradėtų savarankiškai dėlioti žingsniukus, pirmas – dantukų dygimo, galvytės laikymo, ropojimo, stovėjimo, valgymo, žydriausių akių ar smagiausio juoko čempionatuose.

Tos pirmos vietos – ne tik noras, jog visas pasaulis stebėtųsi, girtų tavąjį stebuklėlį. Bet ir pati būtum įvertinta – šaunus vaikas, šauni mama!

Maniau, kad net ir tie pirmųjų metų pasiekimai didžiąja dalimi priklausomi nuo tėvų pastangų, jų propoguojamų gyvenimo būdo ypatybių ar tiesiog charakterio.

Ramūs mama ir tėtis – toks pat melancholiškas bus ir jų kūdikėlis, jei mama – kaip degtukas, mažylis greičiausiai taip pat dažniau rodys nepasitenkinimą nei palaimingą šypseną.

Tik vis dažniau sutinku atvirkštinių variantų.

Štai prieš kelias dienas baseine susipažinau su mamyte ir jos dvejų metukų dukrele. Guvi mergytė, kalbi mama – su tokia, net ir nepažįstama, laikas prie kavos puodelio (o gal net ir kokių visų trijų su keliais desertais) neprailgtų. Pasiguodžiau jai, kad maniškis nuo pat pirmųjų savaičių stebinęs savo stiprybe ir fizinėmis galimybėmis vis dar nenori savarankiškai dėlioti kojyčių.

Atsistojo prieš 3 mėnesius, įsikibdamas į baldus vaikšto jau kokį pusantro, tačiau drąsos pirmajam žingsniui pritrūksta.

Mama taip pat turėjo kuo pasiskųsti – jos dukrelė, nors jau kaip ir laikas, vis dar rišliai nekalba. Čiauška sava kalba, mama improvizuoja, spėlioja ką gi čia pasakoja, čia pat mažajai kuria istorijas, pasakas. Su šypsena klausiausi jų pokalbių. Tik išradingos mamos pastangos prakalbinti dukterį – kol kas ne itin vaisingos.

Čia ir prasideda didžiosios meilės pamokos. Taip, manau mylėti taip pat reikia išmokti. Net jei jis – tavo vaikas.

Sugebėti priimti jį tokį, koks jis yra – nepaisant tavųjų pamokų, pastangų, raginimų, linkėjimų ar svajonių.

Mažasis jau savarankiškas nuo pat pirmų gyvenimo šiame pasaulyje akimirkų, o tu jam – kad ir kokia didelė, tik pagalba. Jo siekiams, jo planams, jo lūkesčiams.

Ir vis dėlto šis mėnuo buvo kupinas naujovių. Jau beveik metai kasdien, kas rytą ir kas vakarą kartoju – kaip greitai jis keičiasi! Pokyčių – maži žingsneliai, tačiau tų mažų žingsnelių kasdien – po laviną!

Taigi, tie didieji Augusto mėnesio pasiekimai ir atradimai.

• Jei ant grindų voliojasi menkiausia šiukšlytė – Augustas ją būtinai sugriebs. Ir įsidės į burną. Ten keliauja ir nukrapštytas putoplastas, o būna – ir katino išbarstytas kraikas! Namus įpratau siurbti labai dažnai. Ir dar vaikščioti basomis – taip lengviau pajusti, kas nereikalingo voliojasi ant žemės. Ir išmesti, jei tik Augustas dar nebuvo spėjęs paslėpti to už 8 dantukų sienos.
• Didysis daiktų perdėliojimas – štai kas vyksta kas dieną, jau kokias kelias savaites. Augustas džiaugiasi atradęs naujas daiktų dėliojimo galimybes: išimt, įdėt, paslėpt, pakelt, numest. Taip maudynėms skirtas ančiukas atsiduria šaldytuve, mamos telefonas – vonioje, o guminiai žaislai – sauskelnių konteineryje. Pasitaiko, surenka ir į dėžę deda po kambarį išmėtytus žaislus. O aš tada slapčia viliuosi, kad tokiu būdu skleidžiasi jo nepakantumas netvarkai.
• Katinas Totas Batmanas nedemonstruoja itin šiltų jausmų Augustui – mėgsta mažąjį, nuolat būna šalia, bet elgiasi santūriai. O Augustas jį tiesiog įsimylėjęs! Štai, išmoko dalytis žaislais – ir jais visais, gerumo akimirkai užėjus, apdovanoja katinėlį. Neša, deda šalia, kiša prie snukučio, ima atgal, ir vėl ką naujo siūlo. Dalybų džiaugsmas su mama ar tėčiu – nepalyginamai mažesnis.
• Na žinoma, gerumo kartais kupinas būna ir Totas. O labiausiai – kai prašo valgyti, murkdamas glaustosi į kojas. Na gerai, glaustėsi – iki kol katino akių lygyje neatsidūrė ropojantis Augustas. Dabar jam skiriama didžioji dalis glaustymųsi su prašymu „Valgyt!“. Mažasis tokias katino bendravimo subtilyges sparčiai permėmė: pamatęs kur gulinti katinėlį, atsilygina jam tokiom pačiom meilumo akimirkom! Įbeda veiduką į kailiuką ir užsimerkęs glaustosi. Jam tik betrūksta išmokti murkti! Beje, pasiglaustymais, būna, apdovanojamas ir tėtis.
• Augustas vis garsiau ir dažniau išreiškia, kad mama nebūtinai visada teisi. Ir jai dešimtis kartų per dieną parodo, kad atimdama to pačio putoplasto gabaliuką elgiasi siaubingai. Kaip ir neleisdama žaisti su iš televizoriaus išeinančiais laidais ar sodindama į vežimėlį tada, kai jis nori ropoti. Savo garsų nepasitenkinimą pareiškia kaskart, kai maunama kepurė. Taip, nuolat besišypsančio ir viskuo patenkinto angelėlio laikas pasibaigė, prasideda nuotykiai su kodiniu pavadinimu „charakteris„.
• Na nėra jau taip blogai – Augustas mokosi, ką reiškia „stop„. Išgirdęs suklūsta, pasako kažką panašaus į „Ag“. Ir grįžta prie tų pačių reikalų, jei tik nusuku akis. Vis dėlto mano viršus būna – po kokių 15 iš eilės „stop“ ir jo 25 „Ag“.
• Yra vienas didelis didelis džiaugsmas – Augustas pagaliau pamėgo maistą! Kai ką mažiau, kai ką daugiau, bet valgo viską! Kad ir ką besiūlyčiau – ar sutrintą daržovienę, ar granatą, ar sriubą indiškai. Kadangi burnelę noriai pražiojo tik įpusėjus 11-am mėnesiui, dar dabar kiekvienas nurytas šaukštelio turinys apdovanojamas didžiule mamos šypsena. Ir vos ne po kiekvienų gausesnių pietų raportuojamos gerosios žinios tėčiui.