10-ojo mėnesio iššūkiai

10 mėnesių! Ir nors iki oficialios kūdikystės pabaigos liko dar keli mėnesiai, man mažojo jau nebeapsiverčia liežuvis vadinti kūdikiu. Iki žmogučio jam trūksta ištarti „mama“ (nors, manau, pirma bus „katinas“) ir galiausiai žengti kelis savarankiškus žingsnius.

Namuose Augustas kaip koks bildukas – kasdien šimtus kartų suklūstu nuo netikėtų garsų. Vis dar neįprasta, kad jis ne tik keliauja iš kambario į kambarį, bet jau ir aktyviai tyrinėja, kas slepiasi už užuolaidų, po stalu, ant spintelės, batų stalčiuje ar po klozeto dangčiu.

Taip, būtent šį mėnesį namai kiek adaptavosi – nukrauti visi pavojų keliantys daiktai, sukrauti žemiau nei Augustas gali pasiekti ištiestom į viršų rankytėm. Ir ne tik – jis jau sugeba ir pasistiebti!

Taigi lentynas vietoj visokių vazelių, indelių ar kitų smulkmenėlių nuklojo minkšti ir kitokie žaislai – na kad mažasis vis dėlto turėtų ko siekti, ką mesti ar kitaip džiaugtis atradęs.

Be šių džiaugsmų šį mėnesį džiaugiausi dar štai kuo:

• Nors „atia atia“ Augustą mokau kelis mėnesius, moti rankyte pradėjo tik visai nesenai. Be šito mėgdžiojimo jau žino, ką daryti išgirdus „nenene“, brauko pirštukais per lūpytes, kai tariam „brrr“ ir kiek kreivai šleivai, bet kažkiek ir ploja.
• Augustas pradėjo valgyti! Tiesa, po savaitės, užklupus ligoms, maistą vėl pamiršo, tačiau tikiu, kad vos vaikinas atgaus visą sveikatą, vėl noriai kibs į maistą.
• Pirmąkart mažasis atsistojo likus savaitei iki 8-ojo mėnesio sukakties. O per šį mėnesį Augustas jau drąsiai dėlioja kojytes, stumdamas staliuką ar lengvą pufą, stovi prisilaikydamas viena rankute. Kasdien atsikeliu su viltimi – gal jau šiandien ta pirmojo žingsnelio diena?
• Daiktų mėtymas žemėn – bene mėgstamiausias užsiėmimas, besitęsiantis kelis mėnesius. Tiesa, išmoko ne tik imti-mesti, užduotį pasunkino daiktą paimdamas, pasidėdamas ant stalo – tam, kad vėl nusviestų žemėn. Ir taip iki begalybės.
• Katinas Batmanas mūsų niurkymams yra absoliučiai nepakantus, tačiau Augustui atleidžia visas šunybes. O mažylis, atsidėkodamas, išmoko katinuką glostyti – jei anksčiau čiupdavo ir tempdavo už uodegos, dabar jau švelniai braukia rankute per kailiuką.
• Pradėjo domėtis stalčių ir spintelių lobynais, ir kol kas mėgstamiausios vietos: šlepečių spintelė, batų dėžė ir avalynės priežiūros reikmenų, su visokiais tepaluotais šepečiais, skyrelis.
• Aiškinasi, kas per reikalas yra puodukas – ir jam labai gerai sekasi! Pradedu nuo vieno karto per dieną ir, nežinia kaip, bet Augustas pasistengia puoduke palikti rimtą reikalą.
• Šį mėnesį man vietoj to „mama“ Augustas pradėjo dovanoti man pirmuosius apkabinimus: priropojęs atsistoja ir prisiglaudžia. Ir taip ramu, gera! Turbūt už pirmuosius žingsnius ar žodžius labiausiai laukiau būtent šitų akimirkų.

O ko per šį mėnesį išmokau aš?

Labiausiai – pasitikėti sūnumi. Ramiai stebėti jo tyrinėjimus, kasdienes savarankiškas pamokas, kaskart vis mažiau skausmingus „babam“. Ir jei kartais tas pamokas lydi ašaros, kitądien smagu matyti, jog jau jis pats stengiasi tvirčiau dėti kojelę, stipriau įsikibti ar, galiausiai, nesiliesti prie karštos orkaitės stiklo!